Pacientų slaugos namuose problema ir aktualumas
|
Kam reikalinga tokia paslauga kaip "ligonių slauga namuose" ?
Su kokiomis problemomis susiduria artimieji ?
Senyvų ir slaugos reikalaujančių ligonių ypatumai, kaip su jais tvarkytis ?
Ruošė administratorė slaugai Zita Tarandienė
Statistikos departamento duomenimis Lietuva sensta. Mažas gimstamumas ir emigracija prisideda prie gyventojų senėjimo tendencijos. Manoma, kad 2050 metais kas trečias lietuvis bus pensininkas, daugės ir neįgaliųjų.
Jau dabar ne visi, kuriems reikalinga slauga, turi galimybę patekti į slaugos ir reabilitacijos įstaigas. Yra šeimų, kurios negali patikėti mylimo žmogaus svetimoms, nors ir labai patikimoms rankoms.
Yra ir tokių artimųjų, kurie nori slaugyti savo artimąjį patys, tačiau dažnai nežino kaip.
Kaip bebūtų graudu, tačiau senstame visi. - „Senatvė yra labai nepopuliarus dalykas“ - rašė šveicarų psichiatras Čarlas Gustavas Jungas veikale „Siela ir mirtis“. Senatvė - stotelė, kurion skuba kiekvieno gyvenimo traukinys. Kas mūsų ten lauks - priklauso nuo mūsų pačių ir valstybės.
Vieni žmonės sensta natūraliai, kitus fizinė ar psichinė negalia užgriūva „kaip perkūnas iš giedro dangaus“. Neįgalių asmenų slauga namie - pigiausia, pažangiausia, ligonių mėgstamiausia sveikatos priežiūros forma - įkurta ir tobulinama daugelyje pasaulio valstybių daugiau nei 50 metų. Mūsų visuomenei apie profesionalią slaugą namie kol kas tik pasvajoti.
Kaip ir kiti mokslai, slauga - atskiras mokslas, o slaugos paskirtis yra pagalba žmonėms nustatant ir pasiekiant jų sveikatos potencialą darbo ir gyvenimo aplinkoje. Slaugytojas turi turėti plačios apimties išsilavinimą, tam reikalingą kompetenciją, todėl natūralu, kad namuose slaugantys artimieji, palyginti su profesionaliais slaugytojais, neturi ir negali turėti pakankamai žinių.
Namų slaugytojų žinios, įgūdžiai bei tikėjimas savo sugebėjimais būtinas slaugant artimąjį, nors ir žinom, kad rūpinimasis ir slaugymas dažniausiai neapsiriboja vien praktinių uždavinių sprendimu. Visgi, reikalingos profesionalių slaugytojų konsultacijos, nors ir didžiausia slaugymo našta gula ant artimųjų pečių.
Artimųjų slaugymą visuomenė priima kaip savaime suprantamą dalyką, kaip šeimos problemą. Kartu vis dažniau pastebima ir kalbama, kad dėl nuolatinės įtampos ir per didelio krūvio nukenčia ligonio artimųjų sveikata, emocinė, dvasinė, socialinė pusiausvyra. Artimuosius slaugantys žmonės susiduria su daugybe socialinių, psichologinių ir sveikatos problemų.
Artimųjų slauga skiriasi nuo profesionalų slaugos, nes trūksta to, kas profesionalioje slaugoje gerai išplėtota - distancijos. Slauga tampa svarbiausia šeimos pareiga ir dauguma namiškių užmiršta, kad be slaugytojo vaidmens turi ir kitų vaidmenų. Slaugydami artimieji neretai nesuvokia, kad pailsėti reikia ir jiems.
Kodėl sunkūs ligoniai, kurie priklauso nuo kitų, neretai jaučiasi našta. Kaip galime jiems padėti, kad ligos ir senatvės akivaizdoje žmogus jaustųsi oriai ?
Dažnai pacientai ar seni žmonės jaučia kaltę dėl savo ligos, senatvės, dėl priklausomybės. Tai atima vidinę energiją, reikalingą susidoroti su esamomis problemomis. Kaip galime padėti tokiems žmonėms ?
Jeigu turime šalia tokį žmogų, pirmiausia artimieji turi stengtis padėti jam priimti pasikeitusią padėtį ir padėti susitaikyti su savo liga ar priklausomybe. Dažniausiai iš pradžių žmogus neigia ligą ir elgiasi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę. Tai natūrali psichologinė savigyna, tačiau nenorint ar nesugebant priimti pagalbos, galima labai greitai pabloginti savo būklę.
Kalbant su tokiu žmogumi, labai svarbu išsiaiškinti jausmus, nereikia bijoti aptarinėti ir skaudžių dalykų. Svarbu slaugomajam suteikti galimybę pajusti, kad jis dar gali valdyti bent kai kurias savo gyvenimo sritis.
Kartais seni ar neįgalūs žmonės būna pikti, visu kuo nepatenkinti, tuomet artimieji mėgina juos perauklėti. Ar reikia auklėti senyvą ar ligotą žmogų ?
Slaugant sergantįjį, išvengti nuomonių nesutapimų, įvairių nesusipratimų dažniausiai neįmanoma. Artimųjų nuomonė nebūtinai turi visais klausimais sutapti. Kokia bebūtų liga ar kitoks sveikatos sutrikimas artimiesiems sunku ir neįmanoma nuo to atsiriboti, nukenčia, žinoma, ir slaugymo kokybė, ir tarpasmeniniai santykiai. Slaugančius artimuosius labiau trikdo ir iš pusiausvyros išveda ne slaugomojo kognityviniai sutrikimai (pvz.: dėmesio, mąstymo sutrikimai), o tam tikras ligonio elgesys.
Senyvo amžiaus žmonėms būdingas didesnis jautrumas, greitesnis pažeidžiamumas, įtarumas, irzlumas, egoizmas, jie lengvai pradeda ašaroti dėl visai neliūdnų bei nejuokingų dalykų. Tad ligos sukeltos emocijos dažnai yra perdėtos ir iškreiptos. Kai kurie pagyvenę žmonės patiria haliucinacijas - mato žmones ir daiktus, kurių iš tikrųjų nėra. Kadangi tai yra pavojinga, artimieji tokių fantazijų neturėtų nei paneigti, nei patvirtinti, nes visa tai tik sustiprintų globotinio haliucinacinį įsitikinimą, mat jis tai suvokia kaip matomą ir girdimą realybę.
Tokiais atvejais galima pabandyti pašalinti pavojaus jausmą sakant "aš nematau to žmogaus, bet suprantu, kad tu jo bijai” ir panašiai. Reikia leisti suprasti, kad slaugomojo išgyvenimai priimtini kaip realūs. Prisilietimas prie rankos, apkabinimas gali padėti grįžti į tikrovę. Nereikia kritikuoti, nes tai sukels priešingą poveikį - nepatiklumo jausmą, atsiribojimą.
Daugiau padėsime, jeigu leisime slaugomajam kiek įmanoma spręsti pačiam. Slaugant reikalingas atlaidumas - tiek sau, tiek kitam asmeniui.
Kaip turėtų gyventi slaugomojo artimieji ?
Prisitaikydamos prie artimojo ligos ar priklausomybės, daugelis patiria sunkumų, jaučiasi tarsi išstumti iš visuomenės. Išgyvenant dėl aplinkinių požiūrio, pradedama jų šalintis, vengiama apie rūpesčius pasakoti pašaliniams, atitolstama, todėl izoliacija didėja ne tik sergančiajam, bet ir šeimos nariams. Slauga namuose artimiesiems tampa pernelyg sunki dėl įvairiausių priežasčių, t.y. dėl elgesio problemų, susijusių su konkrečia liga, slaugomojo dezorientacijos, asmenybės pasikeitimo, ir pagaliau, dėl laisvo laiko trūkumo.
Stengiantis kuo geriau prižiūrėti sergantįjį, nereikia pamiršti ir savo galimybių ribų - ko iš savęs tikėtis. Kol neįveikė stresas ir nuovargis, skirti sau laiko ir prašytis pagalbos, nes kai pastangos viršija žmogaus galimybes (tai gali tęstis ilgai), vietoj sėkmės ir pasitenkinimo ištinka krizė. Sunkiausia, kai slaugymo atsakomybė suverčiama vienam asmeniui. Kad to neatsitiktų, slaugytojas turėtų sudaryti tinklą:
- užsitikrinti šeimos ir kitų socialinių šaltinių paramą;
- sudaryti mažų ir didelių užduočių sąrašą;
- išlaidų aptarimas su kitais artimiausiais giminaičiais;
- perduoti slaugą nors keletui valandų per dieną kitam asmeniui ir tą laiką skirti savo poreikiams;
- labai svarbu daryti pertraukas ir slaugymo atsakomybę laikinai perduoti į patikimas rankas.
Nevenkite išsipasakoti savo abejones, įtarimus, nes esant reikalui aplinkiniai Jums gali padėti. Tik esant kartu, galime padėti spręsti sudėtingas socialines, medicinines problemas.
Šio straipsnio turinys ir teisės į jį priklauso UAB MC LORAVITA. Draudžiama viešai naudoti šį tekstą ar tik jo dalį, nenurodžius šaltinio www.loravita.lt.
|
| |
|
Naujienos
|
Priklausomybės narkotikams gydymas
Abstinencijos simptomų dėl priklausomybės opioidams gydymas. Daugiau...
Priklausomybės alkoholiui gydymas
Medikamentinis kodavimas ne tik 12-ai, bet ir 3 bei 6 mėnesiams- dar patikimiau, dar pigiau. Daugiau...
Seksualinių sutrikimų gydymas
Gydytojas echoskopuoja ir atlieka pilną urogenitalinės sistemos ištyrimą. Gydo įvairius seksualinius sutrikimus Daugiau...
|
|
