+370 657 89603 | I-IV 16:00-20:00 | Registracija visą parą...

Psichoterapija ir psichoterapinis konsultavimas

Psichoterapija - yra gydymo metodas, kuomet paciento psichologinės, socialinės ir kt. problemos sprendžiamos betarpiško kontakto su profesionalu (psichoterapeuto) metu, taikant verbalinę ir neverbalinę komunikaciją.

Psichoterapeutas - tai specialistas, kuris po įgyto aukštojo mokslo baigė tam tikros psichoterapinės krypties mokymo programą. Psichoterapeutas išmano psichinius procesus, kurie turi įtakos pažintiniams gebėjimams, emociniam bei tarpasmeniniam elgesiui, ir juos gali veikti tinkamomis technikomis. Įvairių psichoterapeutų turimos žinios skiriasi atitinkamai nuo kvalifikacijos ir tam tikros mokyklos, pagal kurią jie dirba. Psichoterapeutai dažniausiai savo darbe taiko ne vienos, o kelių psichoterapijos krypčių metodus, vaistų jie neišrašinėja, nebent turi medicininį išsilavinimą.

Egzistuoja daugelis psichoterapijos krypčių, tokių kaip kognityvinė - bihevioristinė, psichoanalitinė - psichodinaminė psichoterapija, geštalt terapija, neurolingvistinis programavimas, egzistencinė – humanistinė ir kt.

Psichoanalizės teoriją XIX a. 10-ame dešimtmetyje sukūrė Vienos neurologas S. Freud, kuris domėjosi rezultatyviu pacientų su neurozės arba isterijos simptomais gydymu. Froidas įvedė tris naujas struktūras tam tikrus asmenybės procesus: id, ego, superego.
Id (lot. tai) – nesąmoningas ir paveldimas asmenybės struktūrinis darinys. Vienintelis psichinės energijos šaltinis. Id veikia pagal malonumo principą - instinktyvių poreikių patenkinimas fantazijoje. Tai ikiloginis, ikižodinis, patyrimo ir išmokimo dar nesupavidalintas ir nespecelizuotas psichikos vyksmas.
Ego (lot. aš) – tai psichikos dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą. Ego stengiasi patenkinti Id norus, suderindama juos su išorinio pasaulio apribojimais ir superego reikalavimais. Veikia pagal realybės principą, loginį mąstymą ir įgūdžius.
Superego (lot. virš aš) – tai internalizuotos tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Pagrindinė užduotis – įvertinti vieno ar kito reiškinio teisingumą, remiantis moraliniais standartais. Superego padeda palaikyti tradicijas ir tęstinumą, perduodamas vertybes iš kartos į kartą.
Froidas teigė, kad žmogaus viduje vyksta nuolatinis vidinis konfliktas tarp malonumo siekiančių biologinių potraukių ir ribojančių realybės reikalavimų (Id ir Ego). Taip pat žmoguje yra gynybos mechanizmai, skirti Ego pusiausvyrai atstatyti. Froidas atrado tai, ką šiais laikais paprastai laikome savaime suprantamu: sapnai yra simboliški ir turi specifinę reikšmę sapnuojančiajam. Dažnai sapnai nurodo į nesąmoningus konfliktus. Psichoanalizė buvo dažnai kritikuojama už tai, kad rėmėsi sergančių žmonių psichika, pritaikydama padarytas išvadas visų (taip pat ir sveikų) žmonių kategorijai. Filosofas Karl Popper teigia, kad Froido psichoanalizės teorija yra pseudomokslinė, nes jos teiginiai yra moksliškai nepatikrinami ir nepaneigiami, taigi neatitinka mokslinės teorijos apibrėžimo. Zigmundo Froido teorija buvo itin efektyvi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Austrijoje, kur, dėl tuo metu vyravusių moralinių normų, seksualinių neurozių skaičius buvo itin didelis, tačiau po pirmosios Seksualinės revoliucijos tokių neurozių skaičius labai sumažėjo ir Zigmundo Froido mokiniai, ėmė ieškoti kitų, sudėtingesnių paaiškinimų žmogaus sąmonei ir pasąmonei. Labiausiai išsiskyrė Alfredo Adlerio darbai, aiškinantys žmogaus elgesį noru dominuoti kitų žmonių atžvilgiu bei Karlo Jungo darbai, aiškinantys pasąmonę ir žmogaus elgesį įgimtais archetipais. Nuo XX a. vidurio atsirado nemažai naujų psichoanalitinių teorijų, dar labiau nutolstančių nuo seksualinio neurozių aiškinimo, pvz. Eriko Berno darbai, aiškinantys neurozes, kaip save palaikančius elgesio modelius (transakcinė analizė) ir Stanislavo Grofo bei Oto Ranko darbai, tiriantys itin ankstyvas, gimimo metu patirtas dvasines traumas (transpersonalinė psichologija). Psichoanalizė padėjo pagrindus daugeliui šiuolaikinių psichoterapijos mokyklų.

Geštalto psichoterapija (sinonimai: geštalto terapija/geštaltinė terapija (Gestalt therapy), geštaltas (Gestalt), geštalto požiūris/metodas (Gestalt approach/method) buvo sukurta JAV, XX amžiaus penktajame dešimtmetyje. Dar XX amžiaus pirmoje pusėje geštalto psichologai atrado, jog kiekvienas geštaltas – kiekvienas poreikis siekia būti išbaigtas kiek galima geriau pagal esamo lauko sąlygas. Kai šis natūralus poreikių ir norų patenkinimo procesas sutrinka dėl asmeninio neadekvataus elgesio arba nepalankių lauko sąlygų (pvz. noriu gerti, tačiau nėra gėrimo, noriu valgyti, tačiau nėra maisto, noriu būti su man svarbiu žmogumi, tačiau jo nėra šalia), mes kenčiame tol kol noras ar poreikis egzistuoja ir yra nepatenkinamas. Net ir neadekvataus elgesio atveju mes tam tikrais būdais siekiame patenkinti šį poreikį ir užbaigti geštaltą – užbaigti neužbaigtą reikalą. Deja šie būdai, nėra adaptatyvūs (nevedantys į pilnavertį poreikių ar norų patenkinimą ir dinamišką pusiausvyrą su aplinka) ir pasireiškia tam tikrais požymiais i stereotipiško elgesio formomis. Svarbiausią vaidmenį geštalto terapijos sukūrime ir išpopuliarinime suvaidino geštalto terapijos pradininkas, vokiečių kilmės amerikietis, medicinos daktaras Frederichas (Fritsas) Perlsas. Svarbiausi geštalto terapijos šaltiniai yra geštalto psichologija, fenomenologija, lauko teorija, sistemų teorija, holizmas, egzistencializmas, psichoanalizė, Reicho mokymas, Jungo mokymas, Moreno psichodrama, Dzen Budizmas. Tačiau geštalto terapija nėra šių mokymų suma, sintezė ar tąsa, o kokybiškai nauja psichoterapijos forma. Geštalto terapija yra metodas, kurio esmė yra padėti žmonėms keistis eksperimentiniu būdu. Eksperimentinis būdas reiškia patyrimą, kurį žmogus (klientas/pacientas) sąmoningai išgyvena terapinio kontakto metu ir kurio metu įvyksta pasikeitimas žmogaus viduje bei jo santykiuose su aplinka. Siekdamas suteikti klientui patyrimą, kuris yra jo pasikeitimo pagrindas, terapinio kontakto metu terapeutas išreiškia savo autentišką buvimą, daro proceso intervencijas bei kuria eksperimentus. Patikimai teigiamas terapinis poveikis taikant geštalto terapiją yra įrodytas šių sutrikimų atvejais: būsenų, nepriskiriamų psichikos sutrikimams, bet reikalaujančių terapeutų dėmesio ar gydymo (pvz. santuokos, šeimos ir kitos tarpasmeninės problemos, gyvenimo fazių ar aplinkybių problemos), neurozinių, psichosomatinių, adaptacijos, asmenybės sutrikimų, priklausomybių atvejais. Mažiau patikimai įrodytas geštalto terapijos efektyvumas šių sutrikimų atvejais: kitur neklasifikuotų potraukių sutrikimų, miego sutrikimų. Žymiai mažiau įrodytas teigiamas terapinis poveikis gydant sutrikimus, pirmiausia pastebimus kūdikystėje, vaikystėje ir paauglystėje. Tokie psichoziniai sutrikimai, kaip schizofrenija, nuotaikos sutrikimai ilgą buvo neginčijimai laikomi vien tik “didžiosios” psichiatrijos gydymo objektu, vertinant psichoterapiją (tame tarpe ir geštalto terapiją) kaip neefektyvią ar net žalingą gydant šiuos sutrikimus. Tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius požiūris į psichoterapijos (tame tarpe ir geštalto terapijos) efektyvų pritaikomumą gydant šiuos sutrikimus keitėsi ta kryptimi, jog šiuo metu dauguma specialistų sutinka, jog psichozinių sutrikimų reabilitacinėje stadijoje kombinuota terapija (medikamentinis gydymas ir psichoterapija) duoda žymiai geresnius terapinius rezultatus negu vien gydymas vaistais.
Geštalto asmenybės teorija teigia, kad “kompleksinę kontaktų sistemą, reikalingą prisitaikymui sudėtingame lauke, mes vadiname savuoju “Aš’, “Savastimi” (“Self”). “Aš” priklausomai nuo skirtingų saviorganizacijos būdų pasireiškia tam tikromis formomis, kurios vadinamos “Aš” struktūromis arba funkcijomis. Šios sąlyginės funkcijos yra vadinamos: Ego, Id, Asmenybė ir Vidurinė forma. Sveiko žmogaus “AŠ” yra vieningas, talpinantis savyje fizinių, emocinių, kognityvinių procesų visumą. Kada ši visuma suskyla įvairios mūsų funkcijos tampa nebeharmoningos santykyje viena su kita bei aplinka ir sveikas žmogaus funkcionavimas sutrinka. Terapija tam tikra prasme yra harmoningas visų “Aš” funkcijų subalansavimas ir apjungimas, siekiant užtikrinti žmogaus vidinį vientisumą bei dinamišką pusiausvyrą su aplinka.
Pagrindiniai geštalto terapijos principai: „Žmogus ir visa būtis kaip visuma“. Pats žodis “Geštalt” verčiamas laisvai verčiant iš vokiečių kalbos reiškia suvoktą visumą, kuri yra daugiau negu ją sudarančių dalių suma. Geštalto terapija būdama holistinės prigimties į žmogų žiūri kaip į visuminį organizmą, „susidedantį iš daugelio dimensijų ar dalių", kurios tarpusavyje sąveikauja ir egzistuoja tik santykyje viena su kita, o pasikeitimas vienoje dalyje sąlygoja pasikeitimą visose kitose. Tai reiškia, jog mūsų fiziniai, emociniai, intelektualiniai, dvasiniai aspektai nuolat veikia, siekdami pusiausvyros tarpusavyje bei su aplinkiniu pasauliu. Geštalte tiek psichologiniai tiek fiziniai procesai yra laikomi tos pačios visumos aspektais. Geštalto terapija siekia apjungti į vieningą visumą visus žmogaus aspektus tam, kad jis akimirka po akimirkos gyventų sąmoningą gyvenimą būdamas vientisas ir harmoningas tiek savyje, tiek santykyje su aplinka. „Čia ir dabar“ principas„. Man daugiau niekas neegzistuoja išskyrus dabar. Praeities jau nėra, o ateities dar nėra. Tik dabar egzistuoja“ (F. Perlsas, 1966). Žmonės kaip gyvos būtybės neturi kito pasirinkimo kaip tik būti čia ir dabar, tačiau protas tokį pasirinkimą turi, „nunešdamas“ į praeitį ar ateitį, skaudžių ar malonių minčių, vaizdų, prisiminimų, fantazijų pavidalais, net ir tada kai žmogus patys to nenori. Taip prarandama galimybė sąmoningai rinktis, realybės suvokimas, dalis gyvenimo ir savęs. Todėl, geštalto terapijoje kreipiamas ypatingas dėmesys į tai kas vyksta esamuoju momentu, dabarties momento sąmoningą išgyvenimą laikant keliu vedančiu į savęs, aplinkos ir santykio su aplinka adekvatų suvokimą. „Kontaktas“. Kontaktas, kontakto ribos ir pasikeitimas energija ir medžiaga gali egzistuoti tarp organizmo/individo ir jį supančios aplinkos bei tarp organizmą „sudarančių dalių” (Net ir dabar kai skaitote jūs nuolat kontaktuojate su aplinka: įkvepiate ir iškvepiate orą, skaitote žodžius ir tt.). Šio pasikeitimo rezultatas yra įvykęs pasikeitimas tiek organizme tiek jį supančioje aplinkoje. Asmenybės vystymasis ir augimas yra betarpiškai susijęs su kontaktu tarp individo ir aplinkos, kuris sąlygoja nuolatinę asmenybės reorganizaciją ir “augimą”, perdirbant ir asimiliuojant individui į savo organizminę/asmenybinę visumą tai kas nauja ateina iš aplinkos bei „išmetant” į aplinką tai ko organizmas/asmenybė negali arba nenori asimiliuoti. „Pasikeitimo procesas“. Vienas iš pagrindinių geštalto terapeuto tikslų yra padėti individui ar socialinei sistemai (porai, šeimai, grupei, organizacijai, kt.) tirti savo suvokimą bei pasipriešinimus pasikeitimams. Tikslas nėra “priversti” individą (sistemą) keistis, bet padėti pamatyti pasikeitimo poreikį ir galimybes bei valdyti pasikeitimo procesą. Geštalto “paradoksali” pasikeitimo teorija (A.Beiseris,1970) moko jog siekiant pasikeitimo, visų pirma reikia pilnai patirti ir įsisąmoninti kas esi ir kas yra, prieš stengiantis būti kuo (dar) nesi, pasiekti to ko (dar) nėra.

Kognityvinė ir elgesio terapija- viena iš labiausiai pasaulyje populiarėjančių terapijų, surinkusi iš visų terapijų tai, kas veiksmingiausia. Tai viena iš psichoterapijos rūšių, iš kitų išsiskirianti visų pirma tuo, kad šis gydymo metodas yra moksliškai pagrįstas, o jo efektyvumą galima įvertinti atliktais klinikiniais tyrimais. Kognityvinė elgesio terapija jungia dvi labai veiksmingas psichoterapijos rūšis - kognityvinę ir elgesio terapijas. Derinant elgesio ir kognityvinę terapijas, įgyjamas labai galingas psichologinio diskomforto simptomų nutraukimo ir gyvenimo palengvinimo ginklas.
Kognityvinę tarapiją Pencilvanijos universitete XX a. 7-jo dešimtmečio pradžioje sukūrė Aaron T. Beck. Nuo to laiko A. Beck ir kiti specialistai sėkmingai pritaikė šią terapiją stebėtinai įvairiems psichikos sutrikimams ir skirtingoms pacientų grupėms gydyti. Kognityvinis modelis teigia, kad visiems psichologiniams sutrikimams yra būdingas iškreiptas arba disfunkcinis mąstymas, kuris veikia paciento nuotaiką ir elgesį. Kiekvienas mūsų turime tarsi minčių “rinkinį”, kuris ir lemia konkrečią reakciją stresinės situacijos metu. Jeigu šių minčių “rinkiniuose” vyrauja negatyvios nuostatos, stresas gali sukelti psichikos sutrikimus, pavyzdžiui, nerimą, depresiją. Negatyvių nuostatų susiformavimui turi įtakos prigimtinės savybės, auklėjimas, patirtis. Tam tikri mąstymo stereotipai sukelia simptomus, iškreipdami vaizdą to, kas realiai vyksta žmogaus gyvenime, be pakankamos priežasties priversdami jausti nerimą, depresiją arba pyktį provokuodami netinkamus veiksmus.
Kognityvinės elgesio terapijos terminas vartojamas psichoterapinėms intervencijoms, kurių tikslas - keičiant mąstyseną sumažinti psichologinį stresą ir pakeisti neadaptyvų elgesį tokiu, kuris padėtų įveikti stresines situacijas. Kognityvinė elgesio terapija pagrįsta prielaida, kad tam tikros emocijos ir elgesys dažnai yra ne visada teisingų įsitikinimų išdava. Kiekvienas mūsų turime tarsi minčių “rinkinį”, kuris ir lemia konkrečią reakciją stresinės situacijos metu. Jeigu šių minčių “rinkiniuose” vyrauja negatyvios nuostatos, stresas gali sukelti psichikos sutrikimus, pavyzdžiui, nerimą, depresiją. Negatyvių nuostatų susiformavimui turi įtakos prigimtinės savybės, auklėjimas, patirtis.
Kontroliuojamų tyrimų metu buvo įrodytas šios terapijos veiksmingumas gydant depresiją, generalizuotą nerimo sutrikimą, panikos sutrikimą, socialinę fobiją, valgymo sutrikimus. Ji gali būti vienintelis arba papildomas metodas gydant obsesinį kompulsinį sutrikimą, potrauminio streso sutrikimą, asmenybės sutrikimus, lėtinį skausmą, hipohondriją ir šizofreniją ir kt.

Kognityvinė terapija yra pritaikyta tiek individualiam darbui tiek grupiniam, porų problemoms, šeimos terapijai ir t.t. Elgesio terapija atsirado kaip reakcija prieš Froido psichodinaminę paradigmą, kuri dominavo psichoterapijoje nuo 19a. Istoriškai atsirado anksčiau už kognityvinę terapiją. Jos pradininku laikomas Wolpe, kuris išvystė sisteminę desensitizaciją. Ankstyvoji elgesio terapija rėmėsi Pavlovo sąlyginių ir nesąlyginių refleksų teorija.
Elgesio terapija pagrįsta elgesio modifikavimu ir skirta keisti kliento neadaptyvų elgesį adaptyvesniu. Elgesio terapijos taikymas padeda susilpninti ar panaikinti ryšius tarp stresą keliančios situacijos ir įprastų žmogaus reakcijų į jas. Įprastos reakcijos gali būti baimė, depresija ar įniršis, save žlugdantis elgesys. Elgesio terapija taip pat moko, kaip nuraminti jausmus ir kūną bei pasijusti geriau, pradėti galvoti aiškiau, lengviau apsispręsti.
Elgesio terapija efektyviausia gydant įvairias fobijas, panikos sutrikimą, obsesinį kompulsinį sutrikimą, priklausomybes, valgymo sutrikimus, miego sutrikimus, vaikų elgesio sutrikimus, modifikuojant asmenų, turinčių intelekto sutrikimų, bei linkusių nusikalsti elgesį, kai kurias psichozes.

Kaip sužinoti, kad Jums tikrai reikalinga psichoterapeuto pagalba ?

Kiekvienas savo gyvenime yra patyręs įtampą, nesėkmes ir stresus. Dar senovės filosofų išmintis teigė, kad žmones labiausiai įskaudina ne tai, kas atsitiko, bet jų pačių reakcija į tą įvykį. Psichoterapija tikrai skirta ne tam, kad padarytų žmogaus gyvenimą nerūpestingą. Jeigu Jūs neturite galimybių įsidarbinti ten, kur norėtumėte - psichoterapija nepadės. Bet, jeigu jūs nuolatos jaučiate baimę, kad negalėsite susikaupti pokalbiui prieš priėmimą į darbą, konfliktai kolektyve tapo Jums įprastu dalyku - specialistas gali Jums padėti.
Psichoterapija taikytina tais atvejais, kai sunkumai ir problemos kyla iš Jūsų asmenybės vidaus, priklausomai nuo Jūsų charakterio, kai trikdo Jus kasdieniniame gyvenime.
Be to psichoterapija gali būti taikoma tiems žmonėms, kurie kenčia nuo nerimo, baimės, depresijos, nemigos, valgymo sutrikimų, neurotinių sutrikimų, žmonėms, pergyvenantiems sunkią nelaimę, stresą. Šeimyninė ir porų psichoterapija gali padėti spręsti tarpasmeninių santykių problemas tarp sutuoktinių bei kitų šeimos narių.

Ir pabaigai, kokį specialistą pasirinkti lieka spręsti tiktai Jums. Tačiau pasirinkę - turite suprasti, kad labai didelė dalis gydymo efektyvumo priklauso ir nuo Jūsų motyvacijos ir aktyvaus dalyvavimo procese.

Svarbu:
  • Kreiptis gali socialiai nedrausti ir nedirbantys žmonės.
  • Išlaikomas paciento konfidencialumas išskyrus teisės aktuose numatytus atvejus.
  • Konsultuojame lietuvių, rusų ir anglų kalbomis.
  • Užsieniečius konsultuojame lanksčiu, pacientams patogiu laiku.
  • Receptų vaistams be specialisto konsultacijos neišrašome.
  • Gydytojas Jūsų laukia, todėl, jei negalėsite atvykti sutartu laiku, praneškite apie tai bent prieš 24 val. telefonu ar elektroniniu paštu.
  • Užsiregistravus, nepranešus iš anksto ir neatvykus gali būti taikomas 15 EUR patirtų nuostolių kompensacijos mokestis.
Mūsų filosofija

Teikti medicinos paslaugas, užtikrinti teisingą ligų diagnostiką bei adekvatų jų gydymą. Savo pacientams užtikrinti privatumą, profesionaliai padėti suvokti savo sutrikimus. Teikti suprantamai ir kvalifikuotą informaciją apie vaistus, jų poveikį bei galimas gydymo alternatyvas.

Apie įstaigą

Medicinos centras LORAVITA įregistruotas 2008 metais, licencijos Nr. 3255. Tai privati ir specializuota gydymo įstaiga Klaipėdoje...

Daugiau
Kontaktai

El. paštas: info®loravita.lt

Telefonas: +370 657 89603

Twitter: psichiatrai

Daugiau

© 2008 - LORAVITA